KILMĖ

Alpakos ir lamos – kupranugarinių šeimos porakanopiai žinduoliai, kilę iš Pietų Amerikos. Gyvendamos iki 4000-5000 metrų aukštyje Andų kalnuose Čilėje, Peru ir Bolivijoje sugebėjo prisitaikyti prie itin atšiauraus klimato bei skurdžios augmenijos. Maždaug prieš 5000 metų alpakas ir lamas inkai prijaukino kaip mėsos ir vilnos šaltinį. Laukinių alpakų ir lamų nėra, visos jos prijaukintos. Daroma prielaida, kad alpakos kilusios iš laukinės vikunijos, o lamos iš guanakų.

Nors ir kilusios iš Andų aukštumų, alpakos ir lamos lengvai prisitaikė ir prie vidutinių platumų klimato. Skiriamos dvi alpakų veislės – huacaya, kurių vilna puri ir smulkiai banguota, ir kur kas retesnės suri, kurių vilna glotni ir krintanti sruogomis.

CHARAKTERISTIKA

Suaugusios alpakos ūgis ties ketera siekia nuo 80 centimetrų iki 1 metro, svoris nuo 50 iki 80 kilogramų, kūnas gana lieknas, tvirtas, kaklas tiesus ir ilgas, galva palyginti maža, apvali ir apaugusi plaukeliais su didelėmis, išraiškingomis akimis, ausys ovalios ir stačios, tuo tarpu lama gerokai aukštesnis ir stambesnis gyvūnas, kurio ūgis siekia 130 centimetrų, o svoris 140 kilogramų, kaklas taip pat ilgas ir tiesus, galva pailgesnė ir mažiau apaugusi, ausys ilgesnės ir užsirietusios į vidų, banano formos. Alpakų gyvenimo trukmė – apie 20-25 metus, patelės lytiškai subręsta 1,5-2 metų, patinai – 2-3 metų. Nėštumas trunka vidutiniškai 11,5 mėnesio, gimsta 6-8 kilogramų vienas jauniklis, dvyniai itin reti. Vaikuojasi dažniausiai pirmoje dienos pusėje, kad iki atvėstant orui kailiukas spėtų išdžiūti.

LAIKYMO SĄLYGOS

Alpakos ganomi gyvūnai, kilę iš vietovių, kur ypač skurdi augmenija, todėl mūsų kraštuose, kur šiltuoju metų laiku žolė ypač baltyminga ir gausi mineralinių medžiagų, svarbu reguliuoti jų šėrimą. Šienas reikalingas ištisus metus, kartu su ganyklų žole tai yra pagrindinis pašaras, tuo tarpu žiemos laiku silpnesniems gyvūnams, vaikingoms ar žindančioms patelėms galima papildomai duoti koncentruoto pašaro ar smulkintos liucernos. Visada turi būti pasiekiamas švarus ir šviežias vanduo, taip pat mineralinės druskos. 10-15 suaugusių alpakų skiriama apie 1 hektarą ganyklų, kurios aptvertos tvirta, ne žemesne nei 120 centimetrų tvora, taip pat visus metus reikalingi ir tvarteliai, kurie saugotų alpakas nuo ekstremalių oro sąlygų kaip didelė kaitra, nuolatinis lietus ar spustelėjęs šaltis.

VILNA

Alpakų vilna yra nepaprastai vertinama, jos paklausa pasaulinėje rinkoje nuolat auga, o inkų laikais ji buvo žinoma kaip „dievų vilna“, kurią galėdavo dėvėti tik imperatorius ir jo šeima. Priskaičiuojama 22 skirtingų vilnos spalvų ir dar daugiau atspalvių. Joks kitas gyvūnas negali pasigirti tokia spalvų gausa.

Vilna švelni, minkšta, lengva, neturinti kvapo, pasižymi termoreguliacinėmis savybėmis. Ji nesivelia, yra tvirtesnė ir gali būti iki šešių kartų šiltesnė nei avių vilna. Joje nesiveisia kandys ir dulkių erkutės – tai ypač svarbu alergiškiems žmonėms, todėl alpakų vilna labai plačiai naudojama.

ALPAKŲ VAIDMUO

Dar vienas įdomus ir svarbus alpakų panaudojimas – gydyti žmones su negalia ir įvairiais sveikatos sutrikimais. Alpakos – nepaprastai gerai žmogaus nusiteikimą jaučiantys gyvūnai. Pačios būdamos geros nuotaikos, jos sukelia pozityvumą ir gerą nuotaiką. Na ir žinoma, alpakos dažnai laikomos tiesiog jų šeimininkų džiaugsmui, malonu vakare, po įtemptos dienos nueiti į ganyklą ir tiesiog jas stebėti. Maždaug prieš dešimt metų į Lietuvą atkeliavusios kalnų gražuolės dabar jau nėra jokia naujiena.

Meniu